“Valgyk, melskis, mylėk”, - savo filmu kviečia režisierius Ryan Murphy, bet nė vienu žodeliu neužsimena, apie tai, kaip stipriai galima mylėti ar nemylėti kavinėse ir restoranuose dirbantį bei klientus aptarnaujantį personalą.

Taip pat ir etiketo žinovai arbatpinigių klausimą palieka kiekvieno ten besilankančio sąžinei bei kompromisui su pačiu savimi. Etiketo protokolo žinovas Arminas Lydeka sako, kad arbatpinigių palikimas visais atvejais nėra privalomas.

Tarkime JAV ir Skandinavijos šalyse atbatpinigius (5 ar 10 %) restoranas nuskaičiuoja pats, Jūsų nuomonė šiuo klausimu nesvarbi. Klientui tokiu veiksmu lyg ir pasakoma: nesvarbu, kaip mes Jus aptarnavome – privalote už tai susimokėti. Šiek tiek keistoka, tiesa? Juk arbatpinigiai – lyg dovana ar papildomas priedas personalui už išskirtinį aptarnavimą, už tai, kad padarė daugiau nei įprasta, privaloma. Tačiau, jei padavėjo aptarnavimu likote nepatenkintas, arbatpinigių nepaliekate, tokiu savo gestu žmogui protokoline etiketo kalba tarsi pasakote: gerbiamasis padavėjau, padarėte ne viską.

„Nesikeikiate, padavėjo neauklėjate, neprašote skundų knygos, o tiesiog ramiai atsistojate ir išeinate. Tokius aptarnavimo pradžiamokslius ir jo reikšmes išmano kiekvienas dirbantis toje srityje“, - teigia etikos ekspertas.

Tačiau kiek teko girdėti žmonės, dirbantys aptarnavimo srityje, labiausiai nemėgsta arbatpinigių nepaliekančių žmonių. Pirmiausiai dėl to, jog nesupranta, už ką yra baudžiami, todėl yra linkę įvertinti klientus kaip šykštuolius.

Skirtingose pasaulio šalyse egzistuoja skirtingos arbatpinigių davimo ir ėmimo taisyklės. Ryškiausiai išsiskiria trys iš jų: europietiška – arbatpinigiai mažesni, amerikietiška – arbatpinigių nėra, rytietiška – arbatpinigių išsireikalaujama. Su tuo priversti taikstytis net ir tie, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš papildomo atlygio davimą padavėjui.

Lietuva, A. Lydekos teigimu, priskiriama prie Rytų Europos šalių, todėl reikėtų orientuotis į 7-9% arbatpinigius. Etiketo žinovas palieka 10% arbatpinigių, bet pažymi, kad juos ant lėkštelės deda tik tuomet, kai yra patenkintas aptarnavimu.

Ne paslaptis - Lietuvoje su aptarnavimo kultūra bėdų iš ties daug. Viena problematiškiausių vietų A. Lydeka vadina vasarą Lietuvos pajūryje veikiančias kavines ir restoranus. Ten dėl sezoniškumo ir dažnos darbuotojų kaitos padavėjai mėgsta „malkų paskaldyti“.

Įprastai ne daugiau nei 10 procentų nuo sąskaitos sumos restorane palikti mėgstantis finansų analitikas Gitanas Nausėda dažnai sudrausmina savo bičiulius, norinčius palikti daugiau. Jis įsitikinęs, kad negalima gadinti rinkos ir pernelyg lepinti aptarnaujančios sferos darbuotojų. Tačiau, ko tik nepadarysi, jei padavėjas paslaugus ir atidus - tokiais atvejais piniginė pati atsiveria.

Sutikite, neįkyriai, mandagiai, tuo pačiu ir žaismingai, pasiteirauti, ar klientui nieko netrūksta, yra savotiškas menas, įkandamas ne kiekvienam padavėjui.