Verbų sekmadienį prasideda tikrasis pavasaris. Senovėje žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienio ryta oras gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltokos. Rykštele ar kadagio šakele žadinami visi užsimiegoję, apsnūdę, nespėjantys su pavasario žingsniais. Pusiau dainuodami žmonės sakydavo:
Ne aš mušu, Verba muša.
Ne tau sopa, Verbai sopa.
Už nedėlios bus Velykos.
Lietuviams verba yra atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Lietuvos kaimuose šventinta verba buvo laikyta iki kitų Verbinių labai pagarbioje vietoje – užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmajai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. Nubrauktų spygliukų įmaišoma į sėjai paruoštą sėklą.
Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju arba švariuoju ketvirtadieniu. Tą dieną moterys stengėsi sutvarkyti namus: plovė langus, balino sienas, krosnis, iki baltumo šveitė grindis, skalbė drabužius, šlavė kiemą ir kt. Verpėjos stengėsi kuo giliau paslėpti ratelius ir verpstes, nes jeigu juos pamatys Didįjį penktadienį ar šeštadienį, tai visus metus lydės nesėkmė. Norėdamas išvengti susidūrimo su piktosiomis dvasiomis šeimininkas pirkioje uždegdavo žvakę, o ją užgesinęs mesdavo į kampą sakydamas: „Kaip užgeso šita žvakelė, tegul neprieteliams mūsų akys užges ir prapuls nuo amžių.“
Sergantys įvairiomis ligomis prieš saulės tekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose. Buvo teigiama, kad tądien vanduo stebuklingas ir išgydo visas ligas, taip pat saugo nuo negerų žvilgsnių ir piktųjų dvasių. Tuo metu buvo kūrenamos pirtys. Pirmieji prausdavosi vyrai, paskui – moterys ir vaikai.
Didysis penktadienis taip pat buvo laikomas nepaprasta diena. Žmonės burdavo, vaikydavo raganas ir kitas piktąsias dvasias. Taip pat atlikinėdavo įvairiausias apeigas, magiškus veiksmus, neturinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš senosios pagoniškosios pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo laikoma vėlių savaitė. Senovėje per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti blogį. Tikėta, kad augaluose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Lietuvoje tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys, duodančios vyriškosios ir moteriškosios lyties sporų. Iš gluosnių pažymėtina blindė.